2017 m. liepos 21 d., penktadienis

Kavos stalelis vardu "Paukštelis"

Kavos stalelio pavadinimą įkvėpė netikėta artimo sielai žmogaus dovana - rankenėlės. Iš pradžių ilgai ieškojau kur pritaikyti, laikinai jos jau buvo apsigyvenusios ant batų dėžės, bet kuomet pagaminome su tėte stalelį, iškart supratau, kad šios rankenėlės turi būti būtent čia. 
Tai jau trečiasis mūsų stalelis ir tik pirmasis, kurį gaminome mes su tėte. Keista ar ne? Visai ne, juk batsiuvys be batų! Kartais reikia ilgiau palaukti gerų dalykų ir kai staiga gimsta mintis, svarbu jos nepaleisti. Norėjau nedidelio, šviesaus ir būtinai ant ratukų stalelio. Kadangi vakarieniaudami sėdime ant grindų arba sėdmaišių, reikėjo labai neaukšto stalelio. Vyras juokauja, kad šis stalelis labiau panašus į Bitę. Tai mūsų augintinis -  didelis kūnas ir mažos kojelės (beje, fotografavimo metu ji jaukiai įsitaisė ant pagalvės lyg jausdama, kad netrukus bus kalbama apie ją). O man šis stalelis lyg mažas paukštelis, nedrąsiai nutūpęs mūsų namuose. 
Pagamintas jis iš pušies medienos, stalviršis sendintas, dažytas. Kojelės - buko masyvo, patys negaminame, tad užsisakėme pas partnerius. Dirbame su aplinkai draugiškais dažais, tad ir impregnantas ir dažai greitai džiūstantys ir man netgi kvapiantys. Pagaminome per gerą savaitę, teko ilgai myluoti kiekvieną detalę. Dabar jis jau gyvena mūsų namuose ir atlaikė kelias vakarienes. Vakar stebėjau kaip vyras nedrąsiai pastatęs arbatos puodelį tikrino ar nieko nenutiko stalvirčiui, o aš žinau, kad dar pora vakarienių ir stebėjimo neliks, nes man taip gera, kada leidžiame daiktams natūraliai senti, o mediniai daiktai tai daro taip natūraliai gražiai! Tuomet juose apsigyvena istorija. Glostydamas įbrėžimus, gali atminti, kaip vakarieniaudama su draugais brūkštelėjai neatsargiai iš jaudulio ar skanią vakarienę pagaminai, o puodelių palikti ženklai tik išduoda, kokie svarbūs šeimoje arbatos ritualai. 
Tai dar vienas dirbinys, kuris man primins laiką drauge, o šiandien tai tik mažas jaukus kavos stalelis vardu "Paukštelis".






P.S. Bitei stalelis taip pat patiko, labai patogu palįsti po juo ir kasytis nugarą :)
Iki pasimatymo, draugai!



2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Ar daugiau yra geriau?

Kasdien susiduriame su atkakliu paslaugų ir produktų brukimu, o pasiūlymas "2 už 1 kainą" mums jau tapo labiau norma nei išimtis. Mes perkame daug pigių ir nereikalingų daiktų, kuriuos taip lengva išmesti, nes labai greit ateina laikas juos pakeisti naujais, įsigytais lydint tam pačiam šūksniui. Tikrai gera, kuomet gali už tą pačią kainą nusipirkti keturis daiktus, tik ar jų mums reikia? Ar tas besaikis daiktų kaupimas ir pirkimas yra mūsų laimės šaltinis? Peter Walsh sakė: "Mūsų namai prigrūsti daiktų, o gyvenimai tuščių pažadų, kurių šie daiktai neišpildė. <...> Pirkdami tai, ko norime, viliamės įsigyti gyvenimą, kurio trokštame. <...> Vaikytis trokštamo gyvenimo kaupiant vis daugiau šlamšto - tai aklakelis".
Mes už tai, kad žmonės įsigytų tik jiems reikalingus ir norimus daiktus. Tikime, kad įsigijus gal ir brangesnį, bet lauktą ir reikalingą daiktą, kuris tarnaus Jums amžius, taip prisidėsite ir prie meilės žemei, kurią dabar griauna per didelio vartojimo slibinas. Šiuolaikiniame pasaulyje nustoti vartoti yra neįmanoma, tačiau mąstyti vartojant tikrai galime. Netaikydami nuolaidų ir gamindami ilgalaikius dirbinius, mes norime prisidėti prie protingo vartojimo. Galime kalbėti ir apie emocinę tokio vartojimo pusę, kuomet įsigytas labiau trokštamas ir ilgiau lauktas daiktas labiau džiugina kiekvieno kliento širdį.

Protingai vartoti nėra sudėtinga, tiesiog kaskart kažką įsigydami, pamąstykime ar daugiau tikrai yra geriau?



Su meilė, Edvardas ir Silvija

2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Tėtės kantrybė

Pamenu tądien buvo karšta vasaros diena. Su broliu labai nudžiugom sužinoję, kad  keliausim su tėčiu sunkvežimiu. Pasistumdydami įšokame į sunkvežimio kabiną ir nekantraudami leidžiamės  saulės nupliekstais laukais. Nepamenu tos dienos misijos ir tikslo, tik tą jausmą, kad esame drauge. Su dviem mažamečiais vaikais ištverti karštą vasaros dieną sunkvežimyje nelengva, tačiau tėtis žino daug triukų ir kaskart vis sustojame pailsėti pakelėje, miške ar prie ežerų. Brolis viename sustojime nusižiūri nendrę ir žiūrėdamas savo baikščiomis akimis prašo ją nuskinti. Vėliau įsikrapštome į kabiną ir kartu su mumis jau keliauja nendrė. Ramybė kabinoje tęsiasi vos kelias sekundes, kol mano brolis nepradeda krapštinėti savo naujo žaislo. Staiga mes atsiduriame pūkų rūke ir lyg baltuose lengvuose pataluose bandome pabusti iš miego. Sunkvežimis greit sustoja ir aš pradedu įžiūrėti dideles ir išsigandusias brolio akis. Tik prabėgus kelioms minutėms mes pradedame suprasti kas nutiko. Tėtis kantriai nužvelgia mus abu, paima lėtai nendrės stiebą iš brolio rankų ir sekundę pykdamas, o vėliau juokdamasis pradeda rankioti pūkus.
Dar atminty šmėžteli šalta žiema, kuomet mes visa šeima kartu važiavome į tėtės gimtinę. Tuomet prisnigę buvo iki kelių, o mums vaikams praktiškai nebuvo įmanoma išbristi. Seneliai gyveno vienkiemyje, iki kurio nuo pagrindinio kelio, kur stoja autobusai, reikėdavo paėjėti apie porą kilometrų. Mes tądien su broliu tiesiog skendome sniege, dar bandėme krapštytis ir taikyti į tėvų pramintą taką, tačiau kaip maži pasiklydę kačiukai tiesiog šokinėjom iš vienos sniego duobutės į kitą. Galiausiai abu atsidūrėme tėtei ant rankų ir saugiai buvome pargabenti į namus. Užmigome persirengę sausais rūbais ir išgėrę arbatos.
Dabar kasdien matau tėtės rankas ir pamenu visus mūsų kartu patirtus išgyvenimus, visą laiką drauge. Mes keliavome, sportavome, žaidėme, vėliau diskutavome, susipykdavome ir taikydavomės, mūsų nuomonės dažnai išsiskirdavo, mūsų apsirengimo stilius ir muzikos skonis  tiesiog nesuderinami, tačiau mes visada buvome kartu ir jautėme, kad ateidama į šį pasaulį aš egoistiškai pasirinkau Tave, žinodama, kad mano gyvenime vos gimus bus nutikęs pats geriausias dalykas. 

Ačiū Tau Tėte, kad net ir tuomet, kai jau pavargai ir norėjai išeiti, tu likai. Likai dėl mūsų, kad mes nepasiklystume pūkų rūke ir nepaskęstume sniege.  





Apkabinam visus pasaulio tėčius.

2017 m. gegužės 26 d., penktadienis

Nenuobodus darbo stalas

Turėjome, naudojome ir mylėjome klasikinį darbo stalą su stalčiukais ir grakščiom kojelėm. Ilgainiui jis tapo per mažas. Šįkart į naujo darbo stalo paieškas nesileidom ir pasikliovėm savo jėgom. Labai norėjau aiškių medžio raštų ir kažko nestandartinio. Pražiūrėjom tūkstančius pavyzdžių internete ir išsigryninome idėją. Kadangi medis jau senas draugas, nutarėm susidraugauti ir su metalu. Kojas darėme iš metalinių santechnikos detalių, dengėm juodais dažais, o lentynėles ir stalviršį darėme iš sujungtų pušies lentų. Visa mediena buvo nusendinta ir taip įgavo daugiau išraiškos ir jausmo. Daiktai ir popieriai apsigyveno dėžėse, o pastarosios jaukiai įsitaisė stalo lentynose.
Metalas ir medis čia taip suderėjo, kad dabar jau negaliu atsitraukti nuo stalo ir skubu supažindinti su naujuoju kūriniu ir Jus.





Dabar planuose naujas kavos staliukas, su kuriuo būtinai supažindinsime.
Iki kitų kartų!

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

Sicilija - neatrastas jausmų lobynas

Sicilija - tai sala, kur gyvena kuklūs ir draugiški žmonės. Ji įsuka ir nepaleidžia, pirmiausia savo vairavimo ypatumais. Perprasti kelių eismo taisykles čia labai nepaprasta. Tik praėjus keletui dienų supranti, kad šioje saloje iš esmės taisyklių nėra. Žmonės čia gyvena nevaržydami savęs, savitarpio supratimu. Tiek daug laisvės pojūčio jau senokai nejutau... 
Saloje apsilankėme balandžio - gegužės mėn. Dar sezonas nebuvo prasidėjęs, kas mus ir išgelbėjo nuo turistų spūsčių ir neadekvačių kainų. Per dešimt dienų apvažiavome beveik visą salą, iš pradžių sekdami turistų numintais takais, o vėliau, susipažinę su saloje gyvenančiais lietuviais, atradome tiek daug nepažintų, paslaptingų ir kvapą gniaužiančių vietų. Sicilijoje dar kartą įsitikinau, kaip gera nuklysti į šalį nesivadovaujant jokiomis nuorodomis, taisyklėmis. Gyvenime ši taisyklė taip pat galioja!
Keliavome dviese su vyru, tik šįkart nusprendėme gyventi ne dviese, kaip įprastai, o susipažinti su saloje gyvenančiais Viktorija ir Arūnu. Neatsitiktinai juos pasirinkome, buvome sutarę sukurti mūsų kelionių nuotraukų albumą. Ši pažintis mums leido pažinti salą iš naujo. Klajodami neatrastomis vietomis, pažinome save iš naujo. Dar kartą supratau, kaip svarbu yra palikti savo komforto zoną ir leistis į nuotykius. 
Espresso, ledai ir jūros gėrybės susuko mums skrandžius, o laisvi žmonės, lengvas vėjelis, nuotykiai ir naujos pažintys - širdis. Ši kelionė buvo kitokia, ypatinga. Tai laikas, kada atgimiau ir įsimylėjau. Iš naujo. Supratau, kad gyvenime viską reikia daryti iš meilės ir su meile. Įsiklausant ir girdint.  
Sicilija, pas Tave sugrįžčiau, nes savy turi daug neatrastų ir gilių vietų.
Žalieji salos kilimai

Spalvų dermė

Asmenukė - būtinas rekvizitas

Agrigento didybės

Etna

Etna

Staigmenos

Ryškusis turgaus gyventojas

Kepami artišokai

Žalumynų turgavietė

Kelionės - tai ne gražūs vaizdai, o savęs pažinimas ir meilė iš naujo.

P.S. Už naujas patirtis esame labai dėkingi Viktorijai ir Arūnui. Tiek magijos bendravime niekad neturėjom!
Iki kitų kartų, draugai!

2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Pašnekesiai prie citrinos

Šiandien susipažinau su Jaroslavu. Tai viena mieliausių ir naudingiausių pažinčių. 
"Sveiki. Ar galim mainyti?" - klausia nepažįstamas žmogus, užklupęs mane išlipančią iš automobilio.
"Mainyti?" - pasimetu.
"Aš Jums savo telefoną, o Jūs man centų" - žvelgia jis į mane ir plačiai šypsosi burna, kuriai netinka posakis "burna pilna dantų".
"Ką pirksite?" - paklausiu įtariai.
"Baterijų reikia tokiam aparatui, kad galėčiau vandenį pašildyti" - nuleidžia akis ir laukia.
"Kur gyvenat?" - paklausiu.
"Viešbutyje. Ne šiam, ten toliau" -  numoja ranka konteinerių link.
Krapštausi piniginėj. Po paraliais, nieko neturiu. Tas dvidešimt pirmas technikos amžius, su grynaisiai sunku. Galiausiai randu pora eurų ir paduodu pašnekovui.
"Ogo! Čia daugiau nei pakankamai" - nusišypso.
"Gal norit bananų?" - paklausiu. "Parsivežiau iš sodo jau gerokai pavytusius, galvoju kaip čia reiks suvartoti iki išvykimo".
"O gal galim mainyti į citriną? Pavasaris, vitaminas C labai pravers"- atkakliai paklausia mano pašnekovas.
"Citriną? Aaaa, citrina. Imkit ir bananus, ir citriną".

Mūsų pokalbis tęsiasi dar kelias minutes. Susipažįstame, pakalbame, Jaroslavas man papasakoja, kad keturis metus gyvenęs Estijoje, porą sakinių pakalba estiškai ir dar pora lenkiškai. Pažada, kad visada melsdamasis galvos apie mane. Mūsų pokalbį stebi rimtu žvilgsniu kaskart mus nužvelgianti ir cigaretę traukianti teta. Pasimojuojam ir atsisveikinam. Jaroslavas lengvu žingsniu pajuda "viešbučio" link...

Eidama galvoju, kodėl bijau ir vengiu tokių žmonių? Juk šis pokalbis buvo toks jaukus ir šiltas. Jaroslavas juk žmogus, kažkada gimęs, ėjęs į mokyklą, kariuomenę, keliavęs, ieškoję ir matyt niekada neturėjęs tikslo gyventi "viešbutyje". Kažkur paslydo, kažkas nepavyko, bet juk žmogus.
Toks tikras pokalbis snapčiatų, čiatų, mesendžerių ir kitų komunikaciją palengvinančių sprendimų laikais, tikra retenybė. Jaroslavas buvo pasiryžęs atiduoti man savo telefoną vardan šilto vandens. Kam jis žmogui, kuriam svarbiau yra gyvas pokalbis?..

Aš šiandien išmokau nebijoti. Bendraukime ir nebijokime vieni kitų.

Malūnas Estijoje, Saarema saloje. Prisiminiau šią šalį bendraudama su Jaroslavu


Iki kitų kartų, draugai!